*hnaikijaną

Runic: ᚺᚾᚨᛁᚲᛁᛃᚨᚾᚨ Pronunciation: /ˈxnɑi̯.ki.jɑ.nɑ̃/

verb · Weak class 1

Meanings

  1. to strike
  2. to kill

Etymology

Unclear, possibly related to *hnītaną. Could be a causative verb derived from an unattested *hnīkaną.

Conjugation

Present active

PersonIndicativeSubjunctiveImperative
1st singularhnaikijōhnaikijaų–
2nd singularhnaikīsihnaikijaishnaikī
3rd singularhnaikīþihnaikijaihnaikijaþau
1st dualhnaikijōshnaikijaiw–
2nd dualhnaikijaþizhnaikijaiþizhnaikijaþiz
1st pluralhnaikijamazhnaikijaim–
2nd pluralhnaikīþhnaikijaiþhnaikīþ
3rd pluralhnaikijanþihnaikijainhnaikijanþau

Present passive

PersonIndicativeSubjunctive
1st singularhnaikijai–
2nd singularhnaikijasaihnaikijaisau
3rd singularhnaikijaþaihnaikijaiþau
1st dual––
2nd dual––
1st pluralhnaikijanþaihnaikijainþau
2nd pluralhnaikijanþaihnaikijainþau
3rd pluralhnaikijanþaihnaikijainþau

Past

PersonIndicativeSubjunctive
1st singularhnaikidǭhnaikidēdį̄
2nd singularhnaikidēzhnaikidēdīz
3rd singularhnaikidēhnaikidēdī
1st dualhnaikidēdūhnaikidēdīw
2nd dualhnaikidēdudizhnaikidēdīdiz
1st pluralhnaikidēdumhnaikidēdīm
2nd pluralhnaikidēdudhnaikidēdīd
3rd pluralhnaikidēdunhnaikidēdīn

Non-finite Forms

InfinitivePresent ParticiplePast Participle
hnaikijaną hnaikijandz hnaikidaz

Find a form

Descendants

  • *hnaikijan (Proto-West Germanic)
    • hnǣcan (Old English)
    • neihhen (Old High German)
  • hneikja (Old Norse)

Explore/search these descendants

View on Wiktionary